Rašyti kelionės dienoraštį tampą nebe malonumas, o pareiga. Maloni pareiga. Trumpam supažindinsiu jumis su tuo, kas jus laukia. Jei labai nemėgstate skaityti tekstų - man užteks ir to, kad peržiūrėsite nuotraukas. Kelionė ir foto aparatas man yra neatsiejami dalykai. Vėlgi, nuotraukos skirtingos - vienos skirtos parodyti vaizdą ir esmę, o kitos tiesiog mano idėjų ekspresija. Visas tekstas yra tiesiog mano kelionės dienoraštis - tai ką aš mačiau, ir tai, ką norėčiau (o gal kai ko ir nesiūlyčiau) pamatyt jums. Malonaus skaitymo tiems dviems žmonėms, kurie prisivers perskaityti viską iki galo. Viskas kas parašyta toliau yra mintys rašytos kelionės metu. Let the journey begin.
Prancūzija 2015 vasara
Kaip ir kiekviena kelionė, ši prasidėjo visų pirmiausia namuose. Viduryje darbo dienos, kuri be abejonės kupina neužbaigiamų darbų, sulaukiu skambučio iš tėčio. Tenka savo akimis įsitikinti, kad mašina iš tikro buvo užsakyta ne tai dienai. Pasirodo, per apdairumą užsisakemė mašiną vieną dieną per anksti. Anot personos iš kito laiško galo, tai nesudarys jokių problemų. Bet o kaip gi be jų? Taigi Tūlas Kaimietis presents you Prancūzija 2015: geresnė UK'ų versija arba blogesnė Italijos versija (kaip pažiūrėsi).
Taigi, kaip jau daviau suprasti, su mašina viskas taip prastai nepasiliko. Nusileidę į Briuselio Cherleroi orouostą susiradome Sixt mašinos nuomos punktą ir pareiškėme, kad turime rezervaciją nuomai. Vakar vakarui. Šiek tiek nusijuokiau pasakęs tai, bet atsakymas mano juokus nukirto. Kadangi mes vakar nepasiėmėm savo mašinos, ir nors laiku pranešėme, kad tai padarysime šįvakar, išgirdau gilų atsidusimą ir pasakymą - Jūsų mašiną aš atidaviau. Oh fuck. Nu ok, klausiu, jo, ką gali pasiūlyt? Citroen C4. Nu ir nenoriu skambėti pižoniškai, bet kai papigiaja (lyginant su kitom agentūrom) gavom BMW 3 touringą, citroenas atrodė taip pat gundančiai kaip kebabinė aplink kurią buriuojasi katės, ar ta, kurią rekomendavo užukalnis (suprask, nemėgstu to tipo). Anyway, pamatęs mūsų rožas ir norą viską mesti ir eit ieškotis mašinos kitur, jis mums pasiūlė palaukti, kol jis paieškos ką jis gali padaryt. Ir pasakyčiau visai neblogai surado. Iš niekur nieko iškasė BMW 3 sedaną, kuris mums visai tiko, bile BMW (pizhon life 3000 /sarcasm)
Bet kalbant apie mašinas kurios man dabar ypač aktualios, šita man prilipo iš kart. Kaip kad meilė iš pirmo žvilgsnio, pirmas keliones akimirkas vis kartojau, kad tai yra tas, ko man reikia. Jei ne dabar, tai gal kada nors. Draugai, f30 yra zjbs. Apie mašiną užteks tiek.
Pirmoji naktis su vaizdu į oro uosto pakilimo taką ir pirmoji tikra kelionės diena. Riedam autostrada iš Belgijos į Prancūziją, tikslas - Amiens, vidutinio dydžio (virš 100k) miestas su didžiausia Prancūzijos katedra.
Ir turbūt iš karto tenka paaiškinti, kodėl mano pavadinimas supynė du man tokius visiškai skirtingus kraštus - Italiją, kuri man yra palikus tik šiltus jausmus ir Angliją, kurios nenoriu matyti dar ilgai. O atsakymas iš esmės paprastas - viskas čia primena Angliją. Nuo raudonų plytų namų iki gatvių, šiaurės Prancūziją tikrai panaši į angliją. Tačiau šį, nors ir ne taip gerai išnaršytą, tačiau giliai širdyje nemėgiamą vaizdą gelbsti Italiją primenantys elementai - nuo įspūdingo vaizdo katedrų ir bažnyčių iki gamtovaizdžio ir aikščių. Tai toks tarpinis variantas.
Pasiekemė Amiens Katedrą, kuri viskuo: dydžiu, stiliumi, įspūdingumu primena Paryžiaus Notre Damą. Vidus buvo toks erdvus, jog man priminė vizitą Šv. Petro Bazilikoj Vatikane. Šalia nedidokas sodelis, kuriame atradau atrodo keistą detalę - skylėtą sieną. Ji man priminė, kokia iš tikro istorija suka šią aplinką.
Karas. Skrisdamas lėktuvu skaičiau knygą „Metro 2034“ kurioje kalbama apie žmonijos egzistavimą po atominio karo. Knyga sukėlė įvairių jausmų ir apmąstymų. Verčia pagalvot apie karą iš kitos pusės, ne tik apie tai, kad svarbu laimėti. Ir knygą pasirinkau teisingą, visgi važiavau į kraštą, kuris matė 2 didžiausius žmonijos konfliktus. Ir ta skylėta siena, kurią pamačiau prie Amiens katedros, visgi buvo ne šiaip sau skylėta. Tai priminimas apie prieš 70 metų vykusią kovą dėl žmogiškumo. Pamačius šį vaizdą, kiekviena gatvelė tapo kitokia - visur mintyse mačiau kovos lauką, dėl savo laisvės kovojančius jaunuolius, ne ką jaunesnius nei aš pats. Turbūt kažkada per daug dokumentikos žiūrėjau...
Papietavę prie upės leidomės Pirmojo Pasaulinio Karo memorialo link - Sommos mūšio vietovės. Pasivažinėję siaurais keliukais atvykome į Thiepval miestelį, šalia kurio ir stūkso didžiulis memorialas. Užrašas ant jo prancūzų ir anglų kalbomis - „The missing of the Somme“, kitaip tariant, skirtas tiems, kurie ir nebuvo rasti, gyvi ar negyvi, po šio mūšio. Už memorialo nedidelės kapinės, kuriose palaidoti neatpažinti kareiviai. Šalia ir nedidelis, bet modernus muziejus. Grįždami užsukome į Albert miestelio bažnyčia, kuri anot literatūros buvo orientyras sąjungininkams Antrojo PK metu. Į pačią bažnyčią nėjome, tačiau aplankėme jos požemius, kuriuose įrengtos tranšėjų bei Pirmojo PK ekipiruotės bei ginkluotės ekspozicijos. Iš tikro, nėra tekę susidurti su Pirmuoju PK iš taip arti. Tikrai nebloga ir įsimintina istorijos pamoka. Įdomiausias pastebėtas dalykas ekspozicijose, tai tam tikrų medžiagų atsparumas laikui. Įvairūs įrankiai, ginklai, šalmai vos išsilaikė.Tas daiktas, kuriam pavyko pasislėpti spintoje dabar vertas nežmoniškų pinigų, o štai visi likę - vos išlaikė savo formą. Surūdiję, suskilinėję, atrodo, jog tuoj paimsi šautuvą, kuris buvo pagrindinis ginklas prieš 100 metų ir jis sutrupės vos prisilietus. Tačiau šalia visų tokių kastuvų, granatų ir gertuvių, kuriuos dabar baisu ir imti guli porcelianas - pagamintas prieš šimtą, o gal net ir daugiau metų, tačiau atrodantis jog būtų tik vakar pirmą kart paimtas į rankas. Ir tarp visų puvenų (buvo, be abejo, ir gerai išsilaikiusių eksponatų, ir jų buvo daug), surūdijusių gabalų guli šviesus, nei vienos spalvos nepraradęs porcelianas. Laikas šiai materijai nebaisus.
Laikrodis rodo 5, kaip ir reiktų pajudėti viešbučio link, visgi, kelio iki jo valanda. Vairą duodu tėčiui į rankas. Be abejo, nepavyko apsieiti ir be „GPS blogai rodo“ (nors visą dieną manęs ne kart nepavedė :), ir prailginti kelią pusvalandžiu. Na ir šiaip, tas jausmas, kai mašinoj 3 vietos, kurios rodo kur tau sukti, o aš vistiek išgirstu klausimą - „Į kairę ar dešinę?“. Oh well. Šiaip ne taip pasiekiame Fecamp miestelį prie Jūros. Miestelis nedidokas, jame tikimės permiegoti ir pamatyti šio nedidelio miestelio pažibą - Benediktinų vienuolių išrasto gėrimo garbei pastatytus nuostabios išvaizdos rūmus kuriuose įsikūrusi ir šio gėrimo, Benediktino, varykla. Deja, ji atvykus 7 valandą jau buvo buvo uždaryta, tad teko tik susirasti vietą vakarieniaut, palydėt saulė ir eit miegot. Tokia ta pirmoji diena Prancūzijoj.
Rytas, saule žadina spigindama tiesiai į veidą. Miestelyje surandam šiokius tokius pusryčius, sulaukiame 10os valandos ir aplankome benediktinų rūmus. Jie buvo pastatyti 18a kažkokio labai turtingo žmogaus vardu Alexander le Grand. Anot istorijos, tikrais šio gėrimo receptas dingo per Prancūzijos revoliuciją ir tik po kelių šimtų metų jis sugebėjo būti atkurtas, ir jo gamyba, trunkanti 18 mėnesių, prasidėjo iš naujo. Būtent jį sukūrusių vienuolių garbei jis ir gavo Benedektino pavadinimą, o gėrimas buvęs toks nuostabus, kad net turi savo rūmus. Tai 27 žolelių likeris, skoniu šiek tiek primenantis devynerias ar jėgermeisterį, tik, be abejo, geresnio ir rimtesnio skonio. Ekskursijos gale paragavę kelių rūšių šio eliksyro ir nusipirkę kelis butelius asmeniniam naudojimui, sėdam į mašiną ir judam kito uostamieščio - Etretat link.
Užlipome ant uolos, ant kurios stūkso nedidele, bet asmeniškai man tikrai graži savo paprastumu bažnytėlė. Pasidariau kelis selfius stengdamasis neartėti prie skardžio ir taip neduodamas savo aukščio baimei įsišėlioti, kol galiausiai prisėdau ant žolės išliet savo minčių. Tas vaizdas.
Papietavęs nuėjau iki šalia pat esančios jūros ir parkritau ant akmenukais nuklotos pakrantės. Kelias akimirkas numigęs, kol tėvai baigė valgyt, pabudau su labai linksmu ir nemaloniu statybininko įdegiu.
Kelias tęsiasi. Kita stotelė - Honflour, iki kurio patekti reikia per Point di Normandie - įspūdingą tiltą einantį per Senos upę. Vien pervažiuot jį kainuoja 5€. Bet užsičekinti, kad vairavau mašiną per tą tiltą tikrai malonu. Honflour jau nuo pat įvažiavimo buvo panašus į turistinį miestelį gerąją prasme. Tvarkingas, pilnas spalvų ir vandens, o labiausiai jame dėmesį traukė įspūdinga architektūra. Tik šį kart įspūdinga kiek kitokia prasme, nei tarkim benediktinų rūmai . Artimiausias sinonimas šiuo atveju tikriausiai būtų nestandartiškai. Tai įvairiausių išvaizdų namų junginys, kur kas 5 metrus keičiasi namo stilius. Sunku man tai nupasakoti, kai mano architektūros žinios prilygsta penktokui, tad gal daug nepasakojęs, parodysiu.
Atrodo jau buvau matęs daug bažnyčių, bet ši, kurią pamačiau buvo visiškai kitokia. Tai priminė man filmus, kur veiksmas vyksta kokiame 13a., medinėje didelėje bažnyčioje. Viskas atrodo taip sena, bet tuo pačiu ir jauku, be nereikalingos pompastikos. Jei pagonybė turėtų maldos namus, manau jie atrodytų panašiai.
Paklaidžioję neilgomis, tačiau jaukiomis gatvelėmis vykome toliau. Kitas kelionės tikslas šiek tiek nuvylė - Trouville ir Douville (du sujungti miesteliai) neparodė nieko įspūdingo. 20 minučių apėjom ir nieko neradom. Nesiparinam ir važiuojam nakvynės link. Įspūdingas kaimo kelias. Turbūt dažnas sėdėjęs šalia manęs būtų likęs šiek tiek nepatenkintas, nes keliuke, kuriame I shit you not telpa vos viena mašina šiek tiek skraidžiau. Nu tiesiog norėjosi patirti tai. Be abejo, viskas su protu, o tai parodo ir faktas, kad kritikos už vairavimą iš keleivių nesulaukiau. Vadinasi arba per lėtai važiavau, arba savo jėgas reikia išbandyti ralyje :)). Atvykę į miestelį šalia nakvynės (nes gpsas neado gatvės, kurioje yra „viešubutis“) prasiknisom geras 20 min bandydami suvokti kur reikia važiuoti, nes nei vienas gpsas neranda adreso, o koordinatės parašytos kažkaip kreivai. Vienu žodžiu, google'as visagalis, atvykome į kaimą, kuriame radome namą, nekuo neprimenantį viešbučio. Vieta tikrai įdomi - trijų aukštų neplatus namas, kuriame yra gal vos keli kambariai. Aplinka mačiusi ne vieną kartą, bet tvarkinga. Nedidokas baseinas, kuris tapo aukso vertės, nes visgi - atostogos. Trumpai tariant, jei ne kiti žmonės, man šita vieta būtų pats tinkamiausias siaubo filmų matyrialas. Bet apart to, čia jautiesi kaip savo namuose. Giliai, kažkur kaime, toli nuo miesto šurmulio, galbūt tai ta tikroji Prancūzija?
Vakarienė blyninėjė (Prancūzijoj crepes ir kilo) tačiau neverta didesnio paminėjimo. Vakaras ir saulėlydis sėdint savo sodybėlės kieme. Vynas, gamtos kvapai, garsai ir be abejo mano rašliavos, kurių šią kelionę tikrai jums negailiu. Po šios dienos mano nuomonė apie Prancūziją šiek tiek pasitaisė. Tai, ką pamačiau šiandien tikrai buvo artimiau sielai nei vaizdai iš pirmosios dienos. O dabar giedras vasaros dangus, malonus šieno kvapas ir lengvas raudonas vynas. Poilsis.
Nauja diena, pusryčiai prie šeimyninio stalo prancūziško stiliaus kambaryje ir šios dienos tikslas - tai, su kuo man labiausiai asocijavosi Normandija - Operation Overlord a.k.a., D-Day, didžiausiu istorijoje kariniu išsilaipinimu, kurį buvau matęs n kartų įvairiuose filmuose ir dokumentikuose. Pamatyti Omahos paplūdimį buvo mano sena svajonė.
Pirmas objektas - Pegaso tiltas. Čia, dieną prieš išsilaipinimą iš dangaus nusileido 6 sąjungininkų sklandytuvai su 150 karių, kurių tikslas buvo užimti tiltą vedusį į Caen miestą ir taip atkirsti paplūdimį nuo pastiprinimų. Taip pat, čia simboliškai minimas pirmas išvaduotas namas Prancūzijoje. Pats tiltas jau pakeistas nauju, tačiau originalas stūkso šalia esančiame muziejuje, kuriame taip pat yra sklandytuvo replika, tankai ir daug kitų įdomybių.
Už poros kilometrų prasideda paplūdimio ruožas, ir toliau vis dažnėja ženklai su paplūdimių pavadinimais taip daržnai girdėtais vadovėliuose ir dokumentikose - Juno, Gold, Sword ir galiausiai - Omaha. Nedavažiavus Omahos stabtelėjome prie laikinojo uosto liekanų. Nieko įspūdingo, bet šioks toks šiurpas nukratė pažvelgus į tas keistas konstrukcijas ir prisiminus kadrus iš anuomet, kuomet visa pakrantė buvo pilna žmonių, visas kanalas buvo pilnas laivų, o danguje vietoj debesų glaudėsi cepelinai. Toks kiekis žmonių, tokia logistika ir viskas tokiu greičiu ir tokioje vietoje...
Važiuojame toliau ir pagaliau mus pasitinka užrašas Omaha, o tiksliau, amerikiečių karių kapinės. Kaip mažas vaikas ieškodamas saldainių bandžiau surast visus jau apaugusius ir neprižiūrimus bunkerius (o taip gaila, kad dauguma jų jau užkasti). Bandžiau įsivaizduoti kaip viskas atrodė tuomet, kai šiame paplūdimyje, kur dabar žmonės dabar maudosi jūroje ar guli ant smėlio, prieš 71 metus vyko visiškos skerdynės.
Apžiūrėję paplūdimį nuėjome į kapines, tačiau su lietuviškom kapinėm jos vargu ar turi daug bendro. Iš esmės, tai amerikiečių prižiūrimas parkas su monumentu aukoms. Įspūdingiausias vaizdas turbūt buvo pamatyti visus tuos kryžius, kurių nuotrauka buvo istorijos vadovėlyje ar šalia kurių buvo filmuojama scena iš „Saving Private Ryan“. Net ir pamirštant medijas, ši vieta tuo pačiu traukianti ir šiurpinanti. Nesuskaičiuojama galybė baltų kryžių sustatytų preciziškomis eilėmis mums primena, kad kare nėra laimėtojų.
Dienai įpusėjus aplankome Bayoux miestelį, kuris ne tik buvo pirmasis išvaduotas miestas bet ir turi įspūdingos išvaizdos katedrą pavadinimu Notre Dame, kuri savo grožiu nenusileidžia garsiausiai Paryžiaus katedrai. Vėlyvi ir nelabai skanūs pietūs ir keliaujame atgal į savo kaimelį, kur planavome pasidaryti šiokią tokią išeiginę. Nors ir daug nepamatėme, laiko tai atėmė labai daug, tad grįžtame vakare ir tenkinames jau atvėsusia vakaro saule. Vis šis tas, o tos saulės mano raudonom rankom jau gal ir gana. Minimali vakarienė kiemelyje su parduotuviniais užkandžiais, daug vyno ir linksmais prisiminimais.
Ryte pajudam į turbūt garsiausią Prancūzijos vietą po Eifelio bokšto - Le Mont Saint Michel. Tai vienuolynas saloje, vėliau apsuptas sienos ir pastatų, turbūt garsiausias dėl to, jog priklausomai nuo laiko gali būti apsemtas vandeniu arba stūksoti it dykumoje. Nuotraukose jis dažniausiai pavaizduotas vandenyje, bet toks, kokį aš jį pamačiau - apsuptas kilometrų sausumos man paliko nemažą įspūdį. Ypač bandant įsivaizduoti, kaip toks dalykas atrodytų dykumoje arba kitokioje „In the middle of nowhere“ vietoje. Labiausiai nuvylė tai, jog pilis tapo komercinė. Gatvelė, kurioje dar visai nesenai vaikščiodavo vienuoliai dabar tapo šūdniekių krautuvėmis ir kebabinėmis nukrauta alėja. Net slykštu daros pagalvojus kaip tokią didingą vietą leido paversti tokiu pigiu ir klišiniu objektu. Viena laimė, kad gatvelė neilga, o po jos prasidėjus laiptams jokių parduotuvių nebelieka nė kvapo. Nusiperkam bilietą įeiti į patį vienuolyną, kuris turbūt buvo inspireišionas daugeliui fantastinių filmų ar žaidimų. Rūmai, bažnyčios, terasos ir ko tik dar nori, viskas suplanuota protingai, per kelis aukštus. Tiesiog būtina pamatyt. Jei ne iš vidaus, tai bent iš šalies.
Pasmagūriavę keliaujame viešbučio link. Miestas didesnis, taip pat prie jūros. Pusvalandukas kelio pėsčiomis nuo viešbučio ir mes didele gynybine siena apjuostame senamiestyje. Miesto herbas šuo. Anot istorijos, ankščiau varpui sumušus 10ą valandą vakaro į miesto gatves būdavo išleidžiami išbadėję šunys. Taip buvo iki tol, kol jų grobiu tapo jaunas laivyno kapitonas. Po šio įvykio, tokio kontroliavimo būdo buvo atsisakyta, o šunys nunuodyti. Oh well, tiek istorijos.
Randame restoraną, kurį rekomendavo TripAdvisor. Tai buvo turbūt skaniausia vakarienė per visą kelionė, kurią užbaigė gėrimas, kurio vardu šis restoranas ir pavadintas - Absentas. Pasinaudojau šia proga pirmą kart paragauti šio žaliojo skysčio ir likau maloniai nustebęs. Visa procedūra ir pats gėrimo skonis tikrai buvo malonus. Rekomenduoju.
Kelias per nusekusią jūrą atgal į viešbutį, saulėlydžio nušviestos pakrantės salelės su senoviniais įtvirtinimais. Basos pėdos žengia per smėlį, virš kurio prieš valandą bangavo jūra. Kelionė įpusėjo.
Kadangi mūsų kelionė jau perkopė į antrąją pusę, tenka pamažu keliauti oro uosto link, visgi, nutolę esame apie 1000km. Tačiau praleisti viso šio kelio autostradoje nesinori. Šiandiena tikslai kuklūs - nukeliauti 350km ir kelyje pamatyti 2 iš didžiulės gausos Luaros slėnio pilių. Atvykstame prie pirmosios Chenonceau pilies. Tai moteriška pilis, kuri buvo valdoma kelių kartų įvairių karališkos giminės moterų. Iš išorės ji tiesiog atspindi moteriškos architektūros norus - pilis grakšti, šiek tiek dažytom sienom. Pilį supą kelių skirtingų moterų įkurti ir nuostabiai puoselėjami sodai. Šios pilies kabliukas yra tai, kad ji pastatyta ant upės. Ne šalia, ne prie, o ant. Kitaip tariant, tai tiltas, kuriuo, anot istorijų, Antrojo PK metu bėgdavo žydai iš reicho užgrobtos teritorijos (Pilis buvo ant padalytos Prancūzijos ribos). Pilies viduje didžiausią įspūdį paliko virtuvė, kuri užėmė visą rūsį. Apart to, pilna paveikslų, begalės kilimų ant sienų ir mažos lovos. Istorijos šioje pilyje daug, bet aš ne Petrauskienė, pamokos Jums vesti nežadu, tad keliaukime prie kitos pilies.
Kita pilis - Chambord - visiška priešingybė tik ką matytai piliai. Tai vyriška, grubi, didžiulė (didžiausia visame slėnyje) pilis, kuri kažkada buvo medžioklės dvaras karaliui Henriui kažkelintajam. Važiuojant pilies link, viena po kitos prasilenkdavau su tikrai retro automobiliais, kurių kiekvienas buvo vertas dėmesio. Čia ne senas bmw ar bulka, tai jau būdavo visiška klasika - senesni kaip 30ies metų jaguarai ar tarpukario citroenai, albumų viršeliuose matyti MG ir kitokio plauko oldskūlai. Atvykus į pilį mus pasitinka tas pats karštis, kurį verta paminėti - pirmą kartą šioje kelionėje mus lydi 30 laipsnių kaitra, kuri yra netinkamiausia palydovė tuo metu, kai nori vaikščioti lauke ir apžiūrėti pilį. Įėjimas į pilį (kuris beje man, kaip Europos sąjungos piliečiui iki 25 yra nemokamas) buvo atgaiva, nes storos pilies sienos nuostabiai gerai palaiko vėsumą. Pilyje įsiminė vos keli dalykai - laiptai ir jegermeisteris. Laiptus kalbama, kad suprojektavo pats Leonardas da Vinci, kurio laidojimo vietą pravažiavome dar šiandien. Tai spiraliniai laiptai, kurie turi 2 įėjimus - lipimui į viršų ir žemyn. Sunku paaiškinti kaip jie atrodo, tačiau pagrindinė jų esmė - lipant abiejais laiptais, nekart nesusikirsi. Mūsų spėjimu tai buvo tobuliausias variantas kaip saugiai išgabenti meilužę jei netyčia grįžtų žmona.
Masyviuose, gal net gremėzdiškuose rūmuose taip pat nustebino, ir net balsu prajuokino elnio iškamša su kryžiu ant galvos - Jegermeisteris. Man, kaip šio gėrimo mėgėjui, tai buvo šios pilies kabliukas.
Užlipę tais pačiais spiraliniais laiptais ant stogo nužvelgėme nežmoniško dydžio teritoriją, nors ir ne per labiausiai sutvarkytą. Įdomu tai, kad ji visa apjuosta ganėtinai aukšta siena. Kalbu apie teritoriją, kurią apvažiuoti prireikia keliolikos minučių tikrai ne miesto tempais. Vat tau ir karaliaus medžioklės įgeidžiai.
Būdamas ant stogo supratau kur suko visos senovinės mašinos - priešais pat pilį rikiavosi būrys senovinių ir kelios prabangios mašinos. Chambord motor fest, pagalvojau aš, prisiminęs nesenai lankytą renginį. Apžiūrėjęs pilį puoliau prie mašinų kaip afrikietis prie vandens. Dingo visas jėgų nebuvimas dėl karščio, o galvoj sukos mintis, jog tarp mano draugų būtų ne vienas, kuris daug atiduotų, kad galėtų pažvelgti į visas šias mašinas iš arti, ką jau bekalbėt apie tokį foną.
Dėl sukakto kelio diena jau pamažu ėjo į pabaigą, tad keliavome į Chartres miestelį, kuriame praleidome naktį. Atvykę nuėjome iki bažnyčios, kuri laikoma didingiausia gotikine bažnyčia Europoje. Iš išorės ji tikrai užburianti. Retai kada negaliu atitraukti akių nuo bažnyčios bokštų, bet šie tikrai stiebėsi iki pat debesų. Jau beveik sutemo, tad įžengus į remontuojamą bažnyčią pasitiko blankios šviesos sklindančios iš žvakių ir begalybės vitražų, kurių buvo liaudiškai tariant belenkiek ir visi jie buvo didžiuliai bei skirtingi. Be tokio mistinio vaizdo, didžiulį įspūdį paliko ir tai, jog tuo metu bažnyčioje vyko koncertas - orkestras ir choras, kurie privertė mistinėje bažnyčioje jaustis labai keistai - blanki šviesa, įspūdinga aplinka ir didinga muzika, kurios aidai atsimuša nuo aukštų sienų ir visoje bažnyčioje sukuria stebuklingą atmosferą. Kelias akimirkas paskyriau fotografavimui, visgi, retai kada gali rasti tokią bažnyčią ir galėti fotografuoti ją be praeivių įsikišimo.
Išėjus į lauką ta pati bažnyčia buvo panaudota kaip drobė šviesų pasirodymui. Ant gotikinės bažnyčios sienų prietemoje, pasirodė įvairūs šventieji, kuriuos vėliau keitė įvairios abstrakcijos ir linijos paryškinančios jau ir taip įspūdingos bažnyčios reljefą. Grįždami išvydome dar vieną šou, tik šįkart ant paprastesnio pastato ir su kiek kitokiomis - šiek tiek futuristinės tematikos motyvais. Visgi, pirmas kartas, kada man tenka tai matysi, ir tikrai likau maloniai nustebęs. Paprasta diena, kuri tapo tikrai ne prasta.
Paskutinė pilna diena Prancūzijoje, ryt vakare skrydis. Šiandien vėlgi tenka keliauti nemažą atstumą. Didžioji dienos dalis susivalgo kelyje, ypač bandant apvažiuoti Paryžių. Aplankome vieną miestą - Eperney, šampano sostinę. Šiame mieste vienoje gatvėje įsikūrusios visos garsiosios šampano gamyklos, kaip kad Moet Chandon ir panašiai. Norėjome pasidaryti ekskursiją po Moeto rūsius (iš vis po šiuo miestu yra iškasta 100 km tunelių skirtų būtent šampanui laikyti), tačiau lankytojų centras buvo restauruojamas, tad teko nužingsniuoti iki kitos didesnės gamyklos kurią rekomendavo gidas - Merciere, kuriai po žeme priklauso 18 km tunelių labirintas. Su trumpa ekskursija mumis elektriniu traukinuku apveža po tunelius, kuriuose buvo sukrautos dešimtys tūkstančių pilnų šampano butelių. Vėliau sekė degustacija parodanti, kad šampanas, asmeniškai man, išpūstas reikalas. Nei skanu, nei verta kainos, tik tiek, kad labai ribota gamyba, visgi, šampanu gali būti vadinamas tik tas putojantis vynas, kuris pagamintas Šampanės regione. Vardo reikalas, daugiau nieko.
Toliau seka kelionė į nakvynes vietą, Reimsą, kur gaunu kamurkės stiliaus kambarį, kuriame į mane labai keistai žiūri turbūt religinis paveikslas. Miestas, alus prie katedros, gal net šioks toks rytojaus laukimas, visgi, gan greit praėjusi savaitė ir nuolatinis buvimas kartu mūsų trijulei suteikė gan nemažai trinties. Vakarienei nueiname į per TripAdvisor surastą vyninę. Maža, vos kelių staliukų jauki vyninė, kur mus aptarnauja savo darbą išmananti ir mėgstanti moteris. Du buteliai gero vyno ir pamoka apie gerą šompaną, kurio dėja didžiosios gamyklos pasirodo negamina (ir kur dabar dėt tuos kelis butelius šompano nupirktus įvairiom šventėm?). Šiltas vakaras ir noras greičiau krist į lovą, keliolika minučių praleistoje dar vienoje iš begalės matytų katedrų ir viskas. Kelionė baigėsi.
Paskutinė diena, rytas Reimse, valanda vaikštant gatvelėmis ir kelionė į oro uostą. Daug kalbėti neverta.
Taigi Prancūzija. Kas ji ir su kuo valgoma? Iš esmės, nežinojau ko tikėtis važiuodamas čia ir net negalėčiau apibudinti visko trumpai pabuvęs joje savaitę. Faktas, kad užsienio kalba jiems sunkus reikalas, bet tai keliauti netrukdo. Kažkodėl man didžiausią įspūdį joje paliko neprotingoi ištaigumo katedros ir bažnyčios. Toks jausmas, kad kadanors galėsiu padaryt fotografijų parodą vien iš katedrų. Kalbant apie fotografiją, ši kelionė buvo šioks toks saviatradimas, nes supratau, kad man, kaip fotografui, patinka linijos ir taisiklingos figūros, todėl šį kartą tarp nuotraukų įsisuka ir keistos turinio prasme nuotraukos.
Tai buvo pirma mano šiuolaikinės istorijos pažinimo kelionė, visgi, išalijoje vargu ar išvysi antro, ką jau kalbėti apie pirmojo PK karo muziejus ar memorialus. Čia jų, bent jau šiaurėje, gausu. Išsipildžiusi ir kiek nuvylusi svajonė pamatyti Omaha Beach, įvairūs keistos architektūros pastatai, apie 2000 nuvažiuotų kilometrų ir daug pirmų kartų - absentas, austrės, varlių šlaunelės. Iš esmės Prancūzija nenuvylė, bet ar paliko labai didelį įspūdį kol kas sunku pasakyt, visgi, visi įspūdžiai ir kelionės istorijos turi susigulėti. Tad tokia ta Prancūzija - tvarkinga, išskirtinių bruožų, kupina visų laikų istorijos ir labai didelė. . Kitas tikslas, jei dar kada teks čia atvykti, o manau, kad teks - pietų Prancūzija. O šiam kartui tiek. Tūlas kaimietis savo įsivaizduojamame žemėlapyje, (nes tikrą paliko Anglijoje) braukia dar vieną šalį.
Pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą