Tūlas Kaimietis (ir vėl) Prancūzijoj

Provansas. Prancūzija. Du.

Kelionė prasideda skrydžiu Vilnius – Ryga – Nica. Mašinos nuoma klausia, ar norim Hyundai ar Heno. Šiek tiek pasimetę klausiam, kas tas antras per do velnias. Patikslini – Heno. Klausia ar nežinom tokios markės, mat du vyrai sustoję net mašinų nebepažysta. Nu sakom parodyk, ir ką tu sau galvoji, pasirodo Renoult pavadinime net R nesitaria. Štai tau ir prancūzų kalba. Penkiolika minučių ir mes jau šalia savo viešbučio netoli garsiosios ir labai ilgos Nicos pakrantės. Norėčiau aprašyt viešbučio baisumą, bet viena naktį galima ir pakentėt. Vakare pasigriebiam pirmą autobusą kuris važiuoja kažkokia panašia kryptimi kur mums reikia. Nerimastingai tikrinu google, nes net nepasižiūrėjau autobuso numerio.
Privažiavę arčiau centro, kurio aplinka niekuo nesiskiria nuo likusio miesto, lipame lauk ir bandom ieškoti super skanaus restorano, kuris ne tik rekomenduojamas leidiniuose bet ir turi gan aukšta tripadvisorio reitingą. Įėję į Nicos pilies gatvę (krūva turistų ir maitinimo įstaigų) surandame savo mažą restoranėlį, kuris surprise surprise yra pilnas ir rezervuotas į ateitį. Prasideda ilgai lauktoji kelionės dalis – maisto paieška. Tai mūsų kelionių vizitinė kortelę. Bandant sudėti tą vaizdą į žodžius, būtų maždaug kažkas panašaus į „Nei vienas restoranas netinka, bet davai sėdam bet kur ir nervinames kad jis netinka“. Po kiek laiko, kuriuos tenka praleisti sukandus dantis taip, kad stebiuosi, jog jie dar sveiki, surandame kažką panašaus į skersgatvį su viena nedidele jaukia kavinuke. Kiek neįprasta, pirmąją kelionės dieną pietų Prancūzijoje valgyti Korsikietiškos virtuvės patiekalus, tačiau vakarienė tikrai neprasta, o ir stipriai per brangus pigiausias vynas šiek tiek apramina sunkios pirmos dienos emocijas. Lengvas kelių kilometrų pasivaikščiojimas ta pačia pakrante iki viešbučio ir laukimas, kada kelionė bent akimirkai pavirs atostogoms. 

Antroji diena prasideda maudynėmis jūroje šalia esančiame žvyro paplūdimyje. Nerandame jokių žmogiškai atrodančių pusryčių aplinkui, tad keliame bures ir vykstame ieškoti pusryčių bei nuotykių. Kelionės tikslas – Kanai. Pasiekiame Kanus, kurie daugmaž tokie, apie kokius ir galvoju – nuobodūs ir posh. Tokia a‘le Palanga, tik daugiau turistų ir šiaip truputi normaliau. Truputi. Ilgai neapsistojame, važiuojame toliau, ir dabar jau nieko nepamatę renkamės vykti savo sekančios nakvynės link. Pakeliui sustojame laukinėje pakrantėje, apsuptoje olomis. Čia turbūt įvyksta moralinis lūžis, kuomet pagaliau mintys ištuštėja ir sėdėdamas ant akmens mėgaujiesi bangų muša apsemiančia kojas. Mėlynas ir skaidrus vanduo karšta Liepos dieną yra viskas, ko man tą akimirką reikėjo. Na, beveik viskas...
Sekančios trys nakvynės laukia St. Remy miestelyje. Pravažiavę pro įspūdingą šimtmečių senumo medžiais apsodintą kelią pasiekiame kelionės tikslą. Gauname du kambarius tipiniame prancūziškame name kur mus pasitinka vadovė vėliau mūsų praminta Madam. Lauke baseinas, aplink kaimas - tai yra atostogos. Žinoma, 8 valandą vietos laiku pasiėmę nedidelę Lietuvos trispalvę atsistoję sugiedame tautinę giesmę kartu su likusiais Lietuviais pasaulyje ir keliaujame apžiūrėti miestelio centro.
Pats miestelis yra mažesnis už Gargždus ir gyvena beveik visai iš turizmo. Senos siauros gatvelės, nei pėdsako žmonių ar turistų. Toks miesto vaizdas pasitinka mus įžengus į miestelį su tikslu pavalgyti. Vakarienė tikrai neįprasta – žuvies gerybių restoranas, kuriame patiekia viską – nuo šviežių austrių iki kažkokių jūros kriauklių primenančių sraiges. Po vakarienės ragaujam provansietišką rūžavą vyną (kuris beje yra provanso pagrindinis vynas. Iš visų regione pagaminamų vynu, 90proc yra rožiniai).

Saldų miega sudrumsčia kaimynų šunų barnis. Rytinis pasiplaukiojimas ir prancūziški „pusryčiai“. Diena nusimato karšta. Važiuojant sekame mašinos termometrą, kuris įdienojus rodys 35 laipsnius. Kelionė prasideda Baux miestelyje. Tai labai senas (rasta liekanų menančių 6000m prieš kristų) miestas ant balto akmens skardžio. Vaizdingas kelias pirma veda pro didelę kvadratinę uolą, prie kurios nusprendžiame sustoti. Tai pasirodo buvusi kalkakmenio kasykla, kurioje dabar vykdomos meninės projekcijos. Sunku nupasakot vaizdus ir jausmus – įeini į didžiulę vėsią erdvę – buvusią kasyklą, kurioje viskas yra kampuota ir tuščia. Lubų aukštis apie 10 metrų. Viskas aplink užtemsta, pasigirsta muzika ir viskas – nuo grindų iki sienų viršaus nusidažo gyvų paveikslų ar kitokių meno kūrinių projekcijomis. Jautiesi kaip vaikščiodamas paveiksle, kur aplink tave pradeda snigti ir vaikščioti didžiuliai tapyti žmonės, ar pamažu aplink viskas pavirsta margomis abstrakcijomis.
Sušalus einame į patį miestą. Čia mus pasitinka dienos failas. Sugalvojame perstatyti mašiną šiek tiek arčiau miestelio ir taip prarandame parkingo vietą, kurią pasirodo čia nėra lengva gauti. Norėjos geriau, bet gavos kaip visada, nes niekur arčiau mašinos kur pastatyti nėra. Tai, kas turėjo sutaupyt dešimt minučių virto į gerą pusvalandį nervų po kurio galiausiai surandame nelemtą vietą ir pagaliau galime pasivaikščioti po miestą.

Kaimelyje nuolatinių gyventojų yra vos 22, o per metus jį aplanko pusantro milijonų žmonių. Mieste vyrauja alkakmenio pastatai, kurių tarpuose atsiveria kelios dešimtys kilometrų vaizdo į tolį. Pusę kalno užima romėnų pilies griuvėsiai menantys laikus kuomet šiame regione karaliavo romėnai, vadindami provansą „Romėnų provinsija“. Tarp griuvėsiu pastatytos įspūdingai atrodantys apgulties ginklai – balista, trebušetai ir pan. 

Karštis jau pasiekė aukštumas ir bet koks buvimas ant saulės, nesvarbu, kad stovi ant didžiulio kalno viršūnės, kerta per smegenis, tad tropniai paturistavę po griuvėsius vykstam į Arles miestelį. Jis pasitinka ištuštėjęs, vietomis galvoji, kad policijos čia daugiau nei žmonių (matomai sustiprintas saugumas). Jame stūksto labai gerai išlikęs romėnų koliziejus, kuriame vyksta pasirodymai su buliais. Nusprendžiame, jog pasivaikščiojimas po konstrukcijomis apstatytą kolizieju nevertas pinigų, tad šiek tiek pasivaikščioję po miestelį nusprendėme grįžti į savo kaimą, kur geriau praleisim kaitrą mirkdami baseine. Jau įsėdus į mašiną pasijuto karščio poveikis – galvos skausmas, pyktis ant pasaulio ir noras greičiau atsivėsinti baseine ir išgerti taurę šalto rose.

Grįžus į kaimą pirmu taikymu neriu į baseiną, kuriame tiesiog egzistavau. Stovėjau kampe sulindęs ir bandžiau atsivėsinti. Po dienos lauko pirtyje tai buvo pats geriausias malonumas – viskas ko reikia. Likusią dienos dalį praleidome kaip atostogaudami Turkijoje – su vynu, užkandžiais ir tiesiog mirkimu baseine. Vakare patraukėme į miestą žiūrėti futbolo. Du kart rašiau apie Itališką įvartį Italijoje, kurio pamatyt neteko, tačiau šį kart mano nelaimei Prancūzai savų įvarčių nepagailėjo. Dabar sėdžiu ir jaučiuos maždaug taip – Euro 2016 kaip lietuvos politikoj – nebėr už ką sirgt. 

Ketvirtoji diena nusimato sunki – daug objektų, kuriuos užsibrėžėm aplankyt. Rytas pasitinka vėsus – tik ką nulijęs lietus ir apsiniaukęs dangus maloniai nuteikia turistavimui. Pirmas miestas – Avignon. Jame 16a rezidavo popiežius, kuris ta proga pasistatė sau gan nekuklius rūmus kuriuos mes ir norime apžiūrėt. Rūmų vaizdą gadina teatro festivalio scenos konstrukcijos kurios užima visą pagrindinį kiemą. Patys rūmai rekonstruoti, arba kaip aš linkęs lyginti – iš dalies prancūziški valdovų rūmai. Tik ekspozicijų žymiai mažiau. Apeiname turą, kuris nėra per ne lyg įspūdingas, aplankome netoliese esančią bažnyčią ir pasiklystame. Tiksliau aš sumaišau mūsų mašinos stovėjimo vietą ir krypuojame turbūt trigubai ilgesniu keliu negu turėjome eit. Pažingsniavę garbingą atstumą ir priverstiniu būdu apėję nematytas gatves vykstame toliau. 

Šį kartą važiuojame vaizdingu maršrutu, kai aplink vyrauja kalnų ir skardžių peizažai. Pravažiuojame ženklą, kuris rodo negirdėtą miestelio pavadinimą, tačiau po jo pavadinimu priklijuotos dvi gelytės (gelyčių sistema prancūzijoje žymi miestelių grožį). Ilgai negalvoję nusprendžiame trumpam išsukti iš kelio. Užsukame į nedidelį miestą ant kalno, nuo kurio iš visų pusių atsiveria nuostabi panorama. Miestelis it išmiręs, vos vienas kitas žmogus. Pagal knyga rašo, kad kažkur turi būti didžiulis šaltinis, tačiau jo nesurandame (po kiek laiko pamąstome, kad kur tau ant kalno šaltinis..? J ).

 Vėliau pasiekiame kitą, turbūt pagrindinį kelionės tikslą – Senaque vienuolyną, kuris turbūt labiausiai mėgiamas dėl savo levandų laukų, puošiančių įvairius atvirukus. Pati vieta iš ties graži – senovinė abatija apaugusi gėlynais, aplink esančios kalvos ir be abejo pilna turistų bandančių įsilysti kuo giliau į krūmus ir laužančiu stebinančiai baisias pozas su savo selfie stickais. Paėjus kiek tolėliau nuo pačio vienuolyno pasijaučia įprasta vietos ramuma, dėl kurios turbūt ir stūkso šis vienuolynas. Atsisėdi po medžiu, žiūri į levandų laukus ir rašai blogą... 

Tęsiame dieną, ir aplankome Gordes miestą ant kalvos. Miestas jau kažkaip nelabai ir nustebino, turint omenyje kad visą dieną buvo apie jį šnekėta kaip kažką įspūdingai gražaus. Žymiai gražiau pavažiuoti į šoną ir pažiūrėti pačio miesto panoramą, nei vaikščioti jame. 

Ir čia trumpam norėčiau nutraukti pasakojimą apie kelionę, ir pašnekėt apie gyvenimiškas problemas – parkavimą. Nuo nedidelių miestelių iki didmiesčių, nu kur statyti tą velniško dydžio renoult? Didieji miestai dar turi siaurutėlius požeminius parkingus, kuriose geriausiu atveju vietą rasi nusileidęs kelis aukštus žemyn ir vos ne vos įtalpinęs mašiną. Su mažesniais miestais kitaip. Ten važiuoji ir laikai pirštus sukryžiuotus, kartais pasiseka, kartais ne, o visais atvėjais, nesvarbu kur, palieki už stovėjimą kosmines sumas pinigų. Turizmas mat...

Pabuvę Gordes traukiame į Rousillion‘ą, kuris garsus savo „orkomis“ – raudono akmens uolomis. Važiuojant į miestelį užsukame į jaukią sodybą kurioje įsikūręs vyno ūkis. Be abejo išragaujame visas rūšis ir išsirenkame skaniausius. Ne dažnai gali ragaut vynus, o iškišęs galvą pro duris matyt vynuogynus, kuriuose ir auga tame vyne sudėtos vynuogės. Atvykę į raudonąjį miestelį (tarp raudonų uolų stūkso raudoni namai) suradome parką, kurį apeit (tikriausiai ratu) reikia bent pusvalandžio. 

Kadangi jau vėlu, o ir skrandžiai gurgia, nusprendžiame pasimėgauti aplinkiniais kalnų vaizdiniais ir traukti namų link. Pakeliui pamatome restoraną, kuris yra viduryje niekur, tad nusprendžiame jame ir pavakarieniauti. Mums atvykus, restoranas tuščias, tačiau po pusvalandžio vargu ar berastum kur atsisėst. Ne veltui – restoranas nėra iš brangiųjų ir pats maistas tikrai neblogas. Vakarienė kieme, nuo kurio atsiveria vaizdas į tolumoje stūksantį Gordes miestą ir tradicinis ir privalus vakaro užbaigimas su vynu bandant išsiaiškinti šalia sėdinčių italų giminystes ryšius.

Nakvynės pas „Madam kaime“ baigėsi, ir tenka kelti sparnus į kitą nakvynės vietą. Vieną naktį praleisime Marselyje. Visų pirmą, prieš išvažiuodami iš miestelio aplankome ligoninę, kurioje metus laiko gydėsi V. Van Goghas ir kuriuoje dabar įsikūręs muziejus apie jį. Mus pasitinka alėja, kurioje vaizduojami jo darbai nutapyti šiame miestelyje ir kuriuose akivaizdžiai matomi šiame miestelyje vyraujantys peizažų motyvai. Taip pat šalia yra didžiuliai romėnų laikų griuvėsiai, tačiau nusprendžiame jiems laiko neskirt, nes apart pamatų daugiau nieko ten kaip ir nėra.

 Toliau  vykstame į Tarascon miestelį, kuriame įsikūrus, anot knygos, graži pilis. Pirmas vaizdas kiek neįprastas – nei vietinių, nei turistų nėra. Knygoje aprašyta, jog barokinė pilis iš išorės turi būti grubi, pikta, tačiau jos vidus neturėtų palikti abejingų. Pirmoji dalis teisi, tačiau vos įžengus į pilį (kur įėjimas irgi ne centus kainuoja) mus pasitinka tuštuma. Vienintelis gražus dalykas tai pilies kiemas, kuris ir taip „sueina iš bėdos“. Pilies vidus absoliučiai tuščias. Nieko. Plika. Eini po „ekspoziciją“ ir ten tuščios sienos, vitrinos ištuštintos. Viena kita nuotrauka iš kažkokios vaikų meno parodos, bet ir tos nuotraukos tokios vangios, kad labiau primena, jog tiesiog jas pamiršo nukabinti. Vieni patys apėję ir apkeikę pilį aplankome šalia esančią bažnyčia (taip, dar vieną) ir traukiame į Aixą. 

Aixas garsėja savo fontanais, kurie tikėjausi bus įspūdingi. Atvykstame su tikslu pavalgyti, bet nerandame nieko ne turistinio, tad tenka pasitenkinti pusėtinu maistu su vaizdu į keistą fontaną. Tikimės, jog Marselis bus svetingesnis nei pastarieji du miestai. Pasiekę viešbuti nebežinome ar verkti ar juoktis. Save pristatantis „unikaliu Art-deco“ pastatu nuostabioje vietoje jis tikrai nemelavo. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad nors viešbučiui jau greit sukaks šimtas metų, turbūt vienintelė renovacija jame buvo įstatytos automatinės durys. Mašina pastačius mažame viešbučio kiemelyje raktus tenka palikti viešbutį prižiūrinčiai moteriškėi, kuri turbūt nesišypsojo nuo kalėdų. Kambarys taip pat be jokios abėjones mena ne pirmą dešimtį be remonto. O viso šito epopėja buvo dušas. Tiksliau ne dušas, o kažkokia aukšta senovinė vonią, kurioje norint nusipraust reikia sedėti, nes kitu atveju užtvindytum apačioje esančius kaimynus. Tiesiog nuostabi patirtis. 

Ilgai neužsibuvę kambariuose keliaujame prie uolėtos pakrantės, kur pasiėmę butelį vyno ir nusimaudę ganėtiniai vėsiame, bet gaiviame vandenyje, čilinam besimėgaudami Marselio vaizdais. 
Kiek vėliau sunkiai (tiksliau nelabai sėkmingai) pasiekę Marselio centrą bandome ieškoti vakarienės. Esame nusiteikę suvalgyti Marselio vietinį žuvies troškinį – Bullabaise. Kadangi per daug nevargom su restorano paieškomis, rezultatas natūralus – gauname prasčiausią maitinimą per kelionę. Turistinė gatvė staigmenų vis dėlto nepateikė. Toliau ilga kelionė pėsčiomis namo, tradicinis pasisėdėjimas su vynu juokiantis iš viešbučio aplinkos ir Viduržemio jūra. 

Kitą dieną kuo greičiau nykstame iš didmiesčio ieškodami mažesnių, ramesnių, jaukesnių vietelių papusryčiauti ir nusimaudyti. Prieš tai aplankome Marselio pažibą - bažnyčią įsikūrusią aukštai ant kalno ir nužiūrinčia visą miesto panoramą.

Patraukiame į vienos anglų poros rekomenduotą Cassis žvejų miestelį. Nedidelis ir jaukus miestelis, kuriame vaikščiodamas ilsiesi dėl jo sukuriamos nenupasakojamos jaukumo auros. Jame gaila, neužsibūname per ilgai, ir dėl noro nusimaudyti kur nors, kur nėra košės žmonių nusprendžiame traukti toliau pakrante. 

Čia prasideda sunkumai. Visų pirma, nėra aišku, kur rasti paplūdimį ar bent priėjimą prie jūros, nes visur aplinkui – uolos. Taip pat reikia paminėti, jog tai sekmadienio vidurdienis, vadinasi, tikrai ne mes vieni norėsime nusimaudyti jūroje. Kaip ir reikėjo tikėtis, visi paplūdimiai pilni, vietos mašinai nėra. Prasivažinėję ir prasinervinę randame aukso vertės vietą mašinai pastatyt ir pagaliau išsimaudome taip atvėsindami ne tik kūną, bet ir nervus. Bet viskas netrukus pasikeičia, kai negauname niekur valgyt, nes jau nebe pietų metas. Nutariam pavalgyt kur nors pakeliui, tačiau kaip nesunku nuspėt, nerandame maisto ir šalikėse. Stengiames nenusimint, pabūsim be pietų.
Visą dieną buvo reiškiamas tėvų noras apvažiuoti St. Tropezo įlanką, tačiau tas noras greit virsta šiokiu tokiu prakeiksmu, kai norint tai padaryt reikia išsukti iš autostrados ir važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų miestais ir kalnų keliukais. Čia ir praleidome didžiąją dienos dalį – vingiuodami atsibodusiais kalnų keliais, nuo kurių jau pradėjo pykinti. Iš esmės tokia ir ta penktoji diena – praleista mašinoje. Truputi pykdami ant gyvenimo pasiekiame savo jau galutinį šios kelionės tikslą, Cagnes-Sur-Mer, kur praleisime dvi naktis po kurių jau kelsime sparnus namo. Šalia nedidėlio viešbutuko (šį kartą jau palyginus tikrai normalaus) jūra, kurioje atsigaiviname ir patraukiame ieškoti vietos futbolui. Išties smagi atmosfera, kai ir kažkokiam pajūrio miestelyje susirenka vietiniai su vaikais, išsipaišo žandus vėliavos spalvomis ir serga už savus, tačiau palyginus kas dedas pas mus per krepšinio varžybas... Prancūzams slėptis... Iš dalies džiaugiamės portugalų pergale, nes visos mašinų sirenos, kurios netilo prieš rungtynes kaip mat nutilo ir leido turėti ramią priešpaskutinę naktį.

Prisimenant paskutines keliones, dažniausiai tekdavo rašyti apie tik ką patirtus įspūdžius. Šioje kelionėje kiek kitaip – vos randu laisvą minutę, stengiuosi užpildyti dienoraštį, bet iki šiandienos tai darydavau kiek pavėluodamas – rašydavau apie užvakar ar geriausiu atveju vakar. Manau tai pasako du dalykus – jog šią kelionė iš tiesų esame užsibrėžę pamatyti daug, ir yra kiek mažiau laiko pachillinti ir antra, jog su kiekvienais metais minties lieju vis ilgesniais sakiniais. Tad priešpaskutinė diena – ilgai svajotas chillas. Ryte pasiplaukiojimas tikrai šiltame jūros vandenyje ir kelionė į kvepalų sostinę Grassą. Atvykstame į kvepalų muziejų, kuri pereiname neskubėdami, nes šiandien nusiteikiame daugiau pailsėt, nei  pažinti. Ir iš tikro, sakėme sau patys, kad užteks bėgt, visur suspėsime. Iš tos poilsinės nuotaikos, o gal ir dėl to, kad pats miestas nebuvo įspūdingas savo išvaizda (apart to, kad jame gaminami garsiausi kvepalai) net neišsitraukiau fotoaparato. Prisipirkę kvepalų traukiame namo ir tiesiog gulime prie jūros, kur ir rašau gerdamas jau greit atsibosianti provansietišką rose vyną. Kuo toliau, tuo ramiau, o ir taip, prirašiau jau užtektinai. Gal jau užteks?