Kelionraštis: Sicilija 2014

Sicilija 2014

Kadangi dažnai plikos nuotraukos nieko nepasako, sugalvojau sujungti 2 dalykus. Vienas jų - fotografija - įprastas man dalykas, kuriuo jau užsiimu kelerius metus. Kitas - dienoraštis. Ne šiaip sau dienoraštis, o kelionės įspūdžių dienoraštis, kurio rašymu užsiimu pirmą kartą. Taigi, vienam, o gal net keliems kartams sugalvojau atgaivinti Tūlą Kaimietį kilniam tikslui - papasakoti apie kelionę ir parodyti nuotraukas. Nuotraukos skiriasi - vienos paprastos, skirtos parodyti esmę, kitos - mano bandymas panerti į meną arba kitaip, tai, ką aš matau. Patogiai įsitaisykit ;)

Blank 3
Kelionė į Sicilija. 2014-06-19

Viltis ir pyktis. (Day 1)

Visas įdomumas prasidėjo dar dieną prieš kelionę. Iškilo neaiškumų dėl lagaminų. Pagal idėją, turėjom būti nusipirkę 2 didelius lagaminus. Užsičekinę ant bilietų neradom jokios info apie jokius lagaminus. Prasidėjo panika, tiksliau nervų tampymas. Tai mane išderino taip, kad net visą ateinančią dieną buvau suirzęs. Viskas su tuo baigėsi gerai, susitvarkėm su lagaminais. Kelionė į Kauną, viskas gerai. Skrydžio metu pakėlėm vyno plastikines stiklines už kelionę. Nors nusileidimas buvo gąsdinantis (didelis vėjas gerokai mėtė lėktuvą), viskas kitas ėjosi sklandžiai. Oro uostas mažas, be mūsų lėktuvo ten buvo tik 1 privatus lėktuvas. Visas kelionės džiaugsmas tuo ir baigėsi. Gavome nuomotą mašiną - Fordas. Didelė mašina su mažu varikliu. Tai tapo mūsų pirmu susipykimo objektu. Kadangi teko važiuoti į kalnus, o masina sunkiai traukė, tėtis pradėjo ja piktintis. Mama pradėjo pykt ant tėčio, kad jis kėlė bangas, o aš įsitempęs aiškinau, kad mašina nėra tragedija, o jis persėdęs nuo 3l 220~KW dyzelio ant 1l 70KW benzo neturėjo tikėtis sportinės mašinos. Žodžiu, riejomes kaip reikiant, kol pagaliau apsiraminom. Bet atmosfera išliko. Tiek apie emocijas, o kur ir kaip randames - nieko... :)
Rytų Sicilija - iš pirmo žvilgsnio ganėtinai skurdus kraštas. Visur sausa. Birželį mėn temperatūra (tiksliau dabar) - 25 laipsniai. Žada šilti. Važiavom pusantros valandos, vaizdas lyg aplink viskas mirę. Viena kita pravažiuojanti mašina. Visi keliai - kaimo. Jei, kai paskutinį kartą buvom Sicilijoj, daug kelių buvo autostrados, tai čia kol kas apie tokią nė kvapo. Gal sulauksim. Vienos kitos žmonių grupelės įvažiavus į miestą (Avola). Kol atvažiavom, lyg viskas ir gerai. Aišku, biški sugrybavom su gps, bet problema minorinė. Antra pykčių diena prasidėjo atvykus į viešbutį. Turbūt savo smulkmeniškumą ir perfekcionizmą kai kuriems dalykams paveldėjau iš tėčio, nes jis vėl pradėjo piktintis - čia jau tas blogai, duodą kambarį su vaizdu į kažkokias ventiliacijas kai viešbutis pustuštis, žmonių nėr, toli nuo jūros, bla bla bla ir taip toliau, bet mano nuovargis ir irzlumas mane taip palaužė, kad pagalvojau, jog būtų pats metas man atsiriboti nuo pasaulio, pabūti nematomu, negirdimu - pradėti rašyti kelionės dienoraštį, kurį jūs skaitote dabar. Nusimato ilgas vakaras, nes vakarieniaujam mirusiam viešbučio restorane. Vieni patys. Tikimės geriausio, pasiruošę blogiausiam. Gal vynas išgydys visus šiuos pykčius.
Vakaro tęsinys. Pykčiai praėjo, vynas gelbėja! :) Paprašėm, kad išneštų staliukus į lauką. Chillas, geriam vyną lauke, valgom alyvuoges, šalia vokiečiai cigarus rūko.. Po to sekė futbolo mačas Anglija - Urugvajus ir šalia kas minutę užknarkiantis kaimynas (kaip koks šveicariškas laikrodukas).

Day 2

Tėvai mane kelis kartus pažadinę, bet nepakėlę iš lovos nuėjo daryti mankšta. Po kiek laiko prisijungiau ir aš. Apsibarėm (taip, vėl) dėl to kur maudytis (taip...) - jūroje, kuri yra gana tolokai nuo viešbučio ir iki kurios reikia važiuoti su mašina, ar viešbučio baseine. Laimėjo baseinas. 8 valanda, rytinė saulutė maloniai šildo kūną, mankšta prie baseino, vėliau keli ratukai baseine - jaučiuosi lyg naujai atgimęs. Pusryčiai, apsitarimas, kur važiuot ir ką pamatyti. Dienos griaučiai sudėti, bet pagrindinis akcentas - 6 valandą vyksiančios futbolo varžybos tarp Italijos ir Kosta Rikos. Kaip čia nežiūrėsi? :) Mano nuostabai, antrąją dieną mašinos vairą perėmiau į savo rankas. Pirmasis kelionės tikslas - Notas, barokinis miestelis netoli mūsų viešbučio. Miesto gatvelės siauros, eismas chaotiškas, viena laimė, kad ne pirmas kartas, kada tenka taip pavargti. Ir taip, mašina iš ties gera, neturiu jokių nusiskundimų (tik daug rija) :)) Šiek tiek nesuderinę tikslaus maršruto, paklydome miestelyje. Pavažinėję siauromis miesto gatvelėmis atvykome į pagrindinę miesto gatvę. Vaizdas iš ties stulbinantis. XVII a. pabaigoje po žemės drebėjimo naujoje vietoje atstatytas miestas - architektų žaidimų aikštelė. Padarytas taisyklingai, vos ne iš kiekvienos gatvės atsiveria panorama (viskas preciziškai tikslu). Kadangi miestas ant kalno, ta panorama driekiasi net iki jūros, kuri gal 20km nuo miesto. Pastatai baroko stiliaus, visi pastatyti iš vienos medžiagos, kuri šviečiant saulei nusidažo medaus spalva. Na, bent jau taip sako.

 Aplankę katedrą atsisėdome šalia esančioje kavinukėje, išgėrėme kavos ar alaus. Ramu, šilta, atostogos. Pasivaikščiojom po miestą, pradėjo kepinti karštis. Susiradome alėją, visą apaugusią medžiais. Žmonės ramiai sau sėdi, niekas niekur neskuba (5dienio vidurdienis). Pasedėjau, pafotografavau, kol tėvai pirko skanėstus, pajudėjom mašinos link.

Karšta, lipti reikia gan nemažai laiptų, (mašina ant kalno). Prieš išvažiuodami užsukom nužvelgti viso miesto panoramos. Išvažiuojant prasidėjo Itališka kelionė. Reikėjo išvažiuoti iš miesto centro. Tai turbūt buvo mano gyvenime labiausiai įtempta kelionė... Keli aštrūs ir siauri posūkiai tik apšildė sunkiausiam - įtalpinti (Italijos mąstais) didelę mašiną į tokią gatvelę, kurioje nuo mašinos šonu iki sienų, vos keliolika cm. Vienas blogas žingsnis, ir tu bučiuosi sieną. Važiuot pačia gatve problemos nebuvo, bet įsukimas į gatvę... 90 laipsnių posūkis, už galo mašina, vietos manevruoti nėra, o kažkaip įsukti nesubraižant visko aplink reikia. Žodžiu, pasisekė, nuomota mašina liko sveika. Išsukom iš mažos gatvelės ir... kamštis. Toks kamštis, kur atgal niekur negali pajudėti, nes už tavęs stovi eilė mašinų, o priekį gatvė užkimšo furgonas, kurio vairuotojas dėjęs skersą išėjo pasivaikščioti. Aišku, begalės pypinimų, kol pagaliau furgonas pasitraukė. Toliau viskas normalu.
Kitas kelionės tikslas - Fontane Bianche miestelis, kur turėjome praleisti pirmąsias naktis, bet per nesusišnekėjimą atšaukė mūsų rezervaciją. Ieškome kur nusimaudyti. Radome parkingą, priėjome jūrą... Mėlynas vanduo, gražus smėlis, nedaug žmonių. Ramiai išsimaudėme, paplaukiojome gaivinančiame vandenyje. Įdomu tai, kad vietomis smėlis įprastas, o šalia - juodas. Išsiaiškinome, jog jame gausu sieros. Juodas smėlis.. Nice.. Pasimurkdę, pasiteplioję akmenų dažais (kažkokiais) atsisėdome į šalia esantį restoraną virš paplūdimio. Vaizdas nerealus, oras geras, ragausiu picą :)))

Iš paplūdimio į miestą. Vykstame į Sirakuzus, tiksliau į Ortigijos pusiasalį, kuriame esti visa miesto šerdis. Tai senamiesti, iš visų pusių apsuptas kelių metrų betoniniais pamatais į kuriuos mušasi jūra. Gatvelės siauros, bet tvarkingos. Apėjom ratą aplink senamiestį, pasivaikščiojom per mažytes gatves.

Tikėdamiesi, kad tai dar ne viskas, grįžome į mašina ir galvojome važiuoti į patį Sirakuzų miestą, kol knygoje neperskaitėme, kad būtent pusiasalis yra visa ko centras ir kitur važiuoti neverta... Na ką, pastatėme mašina į tą pačią vietą. Ėjome atgal jau pramintomis gatvėmis, tik šį kart karštis jau mušė prie žemės. Nuo pavėsio iki pavėsio... Tikslas - surasti barą, kuriame būtų galima su vietiniais pažiūrėti futbolą. Tarp senų pastatų radome kelių barų alėją, kurioje žmonės rinkosi palaikyti Italus. Na, o dabar - gooooool gol gol gol gooool :)))

Jo, gol, šiknon. Kosta Rika patvarkė Italus 1-0. Nepametėm Italijoj itališko įvarčio. Bet nieko, pajudėjom link pakrantės, kurioje driekėsi daug restoranėlių. Prisėdome viename. Mano dėmesys iš kart krypo į saulėlydį. Fotikas į rankas, gaudom naują desktopo wallperį. Dar šalia saulėlydžio didžiulis laivas - jachta - kuri kaip spėjam, šeicho. Dydis kaip trečdalis kruizinio laivo...

Skaniai pavalgėm ant įlankos kranto, pasivaikščiojom po naktinė senamiestį. Nusukom viena gatvele ir atradom parkelį su labais senais medžiais. Veliau, visą medžių alėją. Žodžiu, gražu, ramu, atpalaiduoja. Laukiam ką rytojus mums duos. ;)

Day 3

Atsikėlėm, pasimankštinom, pasimaudėm, planuojam  maršrutą. Šianakt nakvosime kitame viešbuty, Taorminoje. Iki ten 150km. Judam į šiaurę! Važiuodama sugalvojome užsukti į Kataniją, antrą pagal dydį sicilijos miestą. Įvažiavę į miestą, beieškodami senamiesčio paskaitėme, kad pats senamiestis nedidelis, kažko įspūdingo tikėtis neverta. Mieste prasikeikėm - eismas itališkas, mašinų daug, gatvės painios. Nusprendėm giliai į miestą nelysti ir išsukome atgal į kelią link Taorminos. Geriau tą laiką, kuri praleistume kamštyje panaudosime naudingai. Valanda kelio autostrada, iš kurios visą laiką matėsi Etnos ugnikalnis ir mes jau vietoje. Vietelė pasakiška. Net žodžiais neįmanoma nusakyti to grožio. Kaip iš filmų ar skrajučių. SU kambariu nuskilo - kampinis kambarys su 2 balkonais iš kurių atsiveria vaizdas į jūrą ir šios vietos pažibą - Isola Bella (liet. Graži sala :)).

Keliaujame pagulėti prie žydro vandens ir kažkokios neįtikėtinai gražios salos.
Krantas baisiai akmenuotas. Kojų masažas garantuotas. Vanduo - krištolo skaidrumo. Plauki ir po savim matai akmenis, žuvis, uolas. Susiradom sėklesnę uolą vidury jūros, trise ant jos prisėdome. Jei obuoliai turi savo salą, tai ir mes turėsim! Nuo šiol tai Mazalų sala! :D Į vieną pusę nuo jos matosi miestelis su mūsų viešbučiu, už nugaros Isola Bella sala su savo įspūdinga architektūra, o iš šonų didžiulės uolos. Pietūs ant kalvos su vaizdu į įlanką. Pavalgę aplankėm įžymiąją salą. Iš dalies vizitas paglostė mano savimeilę - atrodau dar kaip 18... :))). Pasinaudoję sistemos teikiamais privalumais man, aštuoniolikmečiui, gavome nemokamą bilietą. Kaip vėliau išsiaiškinome, visi pastatai saloje yra pastatyti ganėtinai nesenai. Nemeluočiau sakydamas, kad iš išorės atrodo įspūdingiau. Bet pasidžiaugėm galimybe apeiti salą... Ir vėl palaužyti taisykles... Keli takeliai buvo uždaryti publikai, tačiau neatsilaikydami pagundai peržengėm virves ir pakilom į pačią salos viršūnę kuri buvo uždaryta tik dėl to, kad ant jos esantis pastatas nebuvo pilnai įrengtas. Bet nieko, pasidžiaugėm panorama, gražiais vaizdais ir užteko.

Grįžom į gan aukštai ant kalno stūksantį viešbutį. Nusiprausę iškeliavome link keltuvo, kuris kelia į tikrąjį miestą esantį daaaaug aukščiau. Stovint keltuve apėmė nostalgija: jei būčiau apsimūturiaves penkiais sluoksniais rūbų ir užsimerkčiau, jausčiausi lygiai taip pat, kaip žiemą Alpėse bekylant į slidinėjimo trasas. Užsikėlę aplankėme amfiteatrą. Jį pastatė graikai porą šimtų metų pr. K., o vėliau perstatė romėnai. Deja vaizdas nuvylė - jame pilna modernumo, nes šiuo metu vyksta filmų festivalis.

Sutikome matytų žmonių - gargždiškis fotografas, kurio pavardės niekad neprisimenu, nors esu girdėjęs 100 kartų turbūt. Jis fotografavo lietuvių vestuves vykusias būtent toje pačioje Taorminoje. Truputį pasišnekučiavome, pafotografavau gražias panoramas ir išjudėjom į centrinę gatvę. Joje masė žmonių, dar kelios veselės.

Pasukome į siaurą gatvelę. Įsitaisėme kavinėje, į kurią promoteriai kviečia kaip Egipto babajai Kairo gatvėse. Vos atsisėdom šalia pradėjo groti italų muzikantai. Neleido normaliai rašyt hehe... Bet nebloga muzika, nebloga... ;) Pavalgę nutarėme apžvalgyti naktinį miestą. Manome, kad atradome Sicilijos Palangą ir jos Basanavičiaus gatvę. Tik žinoma kultūringesnę, o vietoje olandiškų atrakcionų ir kebabinių, itališkų rūbų parduotuvės ir įvairūs rankdarbiai. Pasivaikščiojom, papyškinom kadrų ir pasukom namų link.

Vėl keltuvas, iš kurio šį kart matosi šviesų įvairovė pasiekianti mus net iš žemyninės Italijos (kurioje planuojame praleisti penktą ir šeštą dienas). Sugrįžę į viešbutį atsisėdome į balkoną į žvelgdami į tą patį dievišką vaizdą geriame vyną. Geros dienos gera pabaiga ;)

Day 4

Rytas su vaizdu į jūrą. Atsikėlę nulipome iki pakrantės (suskaičiavau 180 laiptų ir pora šimtų metrų pėdinimo). Pirmoji mankšta ant akmenų prie vandens. Tik šį kart noras išsimaudyti nenugalėjo vandens atšiaurumo. Tėvai paplaukiojo tarp medūzų, aš tik į vieną braidydamas paspoksojau ir viskas tuo pasibaigėme. Papusryčiavę susidėjome dienos maršrutą (tiksliau svarbiausią jo dalį) - Etną, 3,3km aukščio veikiantį ugnikalnį, kuris kaip tik buvo išsiveržęs dieną prieš mums atvažiuojant. Likimo ironija - kai paskutinį kartą buvome Sicilijoje, jis irgi buvo išsiveržęs. :))
Serpantinai veda į kalną. Žalumą po truputį keičia dykynės, o jas - mėnulio reljefas. Užkilome į kalną, ant jo stūkso restoranai, parduotuvės ir keltuvas. Aplankėme čia pat esantį užgesusį kraterį, bet to neužteko ir pasikėlėme keltuvu iki apie 2500m. Įdomu tai, kad Etna yra... Slidinėjimo kalnas... Pasirodo, kad kai pasninga, čia atsidaro slidinėjimo trasos... Ant Etnos... :))

Sulipome į džipo ir autobuso hibridą, kuris veža iki aukščiausio paprastiem žmonėms prieinamo taško. Užvažiavus pasitiko gidas, kuris pravedė trumpą ekskursiją. Esame 2950m taške, virš kraterio, kuris čia atsirado 2002 metais. Prieš tai čia buvo nieko. Lyguma. O dabar kelių šimtų metrų aukščio krateris, iš kurio centro dar rūksta garai. Parodė 2013 m. spalio mėn. išsiveržimą, kuris vyko kaip tik tuo metu, kai mes buvome Sicilijoje pirmą kartą. Jo pėdsakas didžiulis... Apskritai, visas Etnos reljefas primena mėnulį, jokios žalumos, tik juodi ir pilki akmenys, vietomis nusimarginę raudonomis ir orandžinėmis spalvomis. Viskas ant ko dedi koja - sustingusi lava, kuri atsirado per pastaruosius 10-20 metų. Taip pat užlipus atsiveria daaaaaaug vaizdo - kadangi jokių didesnių kalnynų ar kalnų aplink Etną nėra, matosi žemyninė Italija, 2 jūros ir šimtai kilometrų Sicilijos. Gal kiek juokingai skambės, bet buvo šaltoka. Kai tuo metu žmonės kaitinasi 30 laipsnių karštyje prie jūros, 3km aukštyje buvo 10-12 laipsnių ir pūtė žiaurus vėjas. Bet buvo verta. Pamatyti tikrai reikia. O ir pakvėpuoti siera atsiduodančiais garais iš didžiųjų kraterių irgi reikia (nors ir smirda :))

Kelionė tikrai išvargino. Keldamasis su keltuvu į apačią, pasirėmiau į kabinoje esantį stulpą ir smigau... Pirmas noras sugrįžus - pavalgyti. Net laiptais į antrą aukštą užlipti buvo iššūkis. 4 valanda visi restoranai uždaryti - ane nei pietūs, nei vakarienė... Radom kažkokį bistro prie pat jūros. Palaima... Kiek veliau ir mane pasivijo medūzos prakeiksmas, tik šį kart, atrodo, priskaičiavo ir delspinigius... Truputį paplaukiojus į ranką kažkas lyg su peiliu įdūrė. Nespėjau net susiprast kas ir kur, plaukiau į krantą. Išlipus paaiškėjo, kad pataikiau ant nemažos medūzos - degina kaip reikalas. Ant rankos nesišlapinau - kentėjau kaip vyras :)). Vakaro scenarijus kartojasi - funikulierius, miestas, tik kavinukė kita. Šį kart mėgavomės plačia Sicilijos pakrantės panorama. Būdami išsekę po Etnos, daug nevaikščiojom ir patraukėm atgal į viešbutį.

Day 5

Paskutinis rytas su vaizdu į salą. Pailsėję po varginančios dienos pajudėjome į žemyninę Italiją, o tiksliau, Kalabrijos regioną. Iki ten nusikakti reikia su keltu, kuris kelia per Mesinos sąsiaurį. Kelionė iki Mesinos miesto, kuriame Itališkas vairavimas pasirodė visu gražumu - didelis miestas, kamščiai, taisyklės negalioja. Prasikeikę atvažiavome iki kelto. Netrukom ne pusės valandos ir mūsų kojos (o tiksliau mašinos ratai) palietė senąją žemę, visos Europos kultūrinį simbolį - žemyninę Italiją.

 Pietų Italijoje lankausi antrą kartą (pirmasis buvo Neapolyje), tad tai, ką pamačiau per daug nenustebino. Kad nereikėtų daug plėstis su vaizdais - Šiaurės Italija išlaiko Pietų Italiją. Jei dvi geografinės zonos atsiskirtų, manoma, kad Šiaurinė pusė taptų viena turtingiausių valstybių pasauly. Dėl to įprasta, jog dauguma italų čia tinginiai, aplinka netvarkinga ir pan. Pravažiuodami pro įvairius, per siestą išmirusius kaimelius nuvykome į savo viešbutį, kuris pastatytas Vatikano iškyšulyje - ant uolos esančiame mieste. Gavome apartamentus, neklauskite kodėl, bet šešiaviečius. Nu ok, negi pyksi dabar. Turime savo terasą, kurioje ilsėdamiesi po kelionės gėrėme vyną ir valgėme Ndujos užtepėlę su bulka. Toks kaifas, kad nesinori niekur trauktis, bet reikia aplankyti paplūdimius, kurie įtraukti į pasaulio topus. Viešbučio darbuotoja parekomendavo, sakė, kad šitam bus visiškas smėlis. Matyt apsigavo, nes sėdžiu ant žvyro :)) Bet nieko, viskas gerai, čia viskas arti, keliausime apžvalgyti kitų paplūdimių ir aplinkinių miestelių. O ir vanduo tobulas - skaidrus ir šiltas. Keista pagalvoti, kad už kelių šimtų kilometrų esančiame Isola Bella paplūdimyje vanduo palyginus ledinis su šitu vandeniu. Po kiek laiko pastebėjome prieš mus jūroje esantį siluetą - Stromboli salą, arba kitaip, Stromboli ugnikalnį. Tai sala ugnikalnis, labai panaši į tas, kur rodo per filmus, o kas svarbiausia - veikiantis, kas 10 min išspjaunantis dūmų kamuolį.

Išbandėme ir kitą paplūdimį (iškyšūlio kitoje pusėje), tačiau vaizdas irgi nenustebino - tas pats žvyras. Daug turistų, iš kurių nemažai rusų, bet maudytis jie netrukdo. Šiek tiek pasivaikščiojęs tarp uolų, radau jūros ežį, kurio nesusilaikiau ištraukęs (jau tampa kelionių simboliu :)) Grįžome, persirengėme, išvykome į artimiausiai esantį lankytiną miestą - Tropea. Miesto centras nedidukas. Norėdami šilto maisto, kurio nevalgėme kokias 20 valandų, susiradome kavinę ant skardžio (ant kurio stovi visas miestas). Žiūrėdami į saulėlydį ir tą patį Stromboli ugnikalnį pavalgėme ir pasiklausėme už mūsų sėdinčių rusių (kaip ėjo iš kalbos suprasti, elitinių prostitučių (kurios iš išvaizdos primena stotines)) girtų bėdavonių apie blogą gyvenimą. Apėję pagrindines gatves grįžome namo. Paskutinės vyno taurės terasoje ir gult. Toks tas Joninių Italijoje vakaras.

Day 6

Turbūt geriausias miegas per atostogas. Atsikėlus irgi labai ramu. Baseine nėra žmonių. Mankšta, pasiplaukiojimas baseine ir aš pasiruošęs dienai. Ilgai tarėmės ką veikti dieną. Planavome vykti į kitą Italijos pusę (rytinę), bet nusprendėme, kad dėl poros gražių pastatų neverta aukoti visos dienos, ne kely tektų praleisti 5-6 val. Vietoje to, sugalvojome pachillint. Pirmasis mūsų tikslas - nuo visuomenės atskirtas paplūdimys, iki kurio vienintelis priėjimas - priplaukimas. Tai nedidelis paplūdimiukas, kuris yra iškyšulio centre - tarp dviejų vakar lankytų paplūdimių. Bandome nuomotis vandens dviratį. Pirmas nuomos punktas italų ir gestų kalba paaiškina, kad per didelės bangos, todėl negali nuomoti. Pažiūrim į vandenį, pažiūrim į jį, atgal į vandenį. Matyt bangų nėra matęs. Einam toliau. Kitas nuomos punktas laisvai sutinka mums išnuomoti vandens dviratį. Išplaukę toliau nuo kranto suprantam, kad jis kalbėjo apie šitas bangas - nieko įspūdingo, bet nepatogumų išties sudarė. Kelias ganėtinai tolokas, teko paprakaituoti, bet mūsų vargus atpirko rastas paplūdimys. Jame buvo gal vos keli žmonės. Ramuma. Esi tarp uolų, vienas pats, priešais tave žydras vanduo ir olos, nuo kurių gali pašokinėti. Ir dabar, sėdžiu sau ramiai ant vandens dviračio ištempto į krantą, kojas įmerkęs į vandenį... Dream life...

Bet reikia gražinti vandens dviratį. Parplaukėm, susiradom gultus ir pamiegojom. Jau prieš užmiegant jūra bangavo gan stipriai, bet kai atsikėlėm. Nuleidžiu ranką ir jaučiu kaip bangos skalauja gultą. Linksmai pasimaudėm šokinėdami virš metrinių bangų ir pasukome namo žiūrėti žūtbūtinio mūšio tarp Italijos ir Urugvajaus, gal šiandiena vietiniams pasiseks :)
Iiiiir ne. Gal čia mes blogą aurą skleidžiam, gal jie tiesiog patys blogai lošia, bet Italai pralaimėjo. Vėl. Ką padarysi, patys kalti. Išdūsauję  paskutines nuoskaudas ėjome į čia pat, miestelyje esantį vietinių rekomenduojamą restoranėlį. Pirmas vaizdas linksmai nustebino - kaip žadėta, buvo matyti jūra, tačiau šalia pat terasos kurioje sustatyti staliukai - daržas, kuriame ganosi kiaulė. Visa aplinka labai priminė paskutinę vakarienę pirmą kart Sicilijoj, kuomet sėdėjome panašioje kaimo terasoje, matėme jūrą ir itališko kaimo realijas. Apart to, abu kartus skaniai pavalgėme, o šiandieninis maistas buvo vienas geriausių per visą kelionę.

Day 7

Pusryčiai kuriuose karaliavo Nduja. Paskutiniai pasispardymai Kalabrijoje. Išsimaudę baseine, nes iki jūros nepaslinkom važiuot, pajudėjome atgal link Sicilijos. Pakely sustojome į Scillos miestelį, kur norėjome nusimaudyti jūroje. Nuvažiavę į miestelio centrą pamatėme, jog esame ant skardžio, leistis į apačią didelio noro nebuvo, o ir maudytis kažkaip visiems dingo noras.

Judame toliau. Keltas per Mesinos sąsiaurį ir mes vėl Sicilijoje. Važiuojant tėvai užsimanė nusimaudyti. Nuo čia prasidėjo įdomioji dienos dalis. Sustojome prie paplūdimio. Sunku tai pavadinti paplūdimiu - nei smėlis nei akmenys, kažkoks keistas žvyro, mažų ir vidutinių akmenų mišinys. Ir viskas juoda. Tėvai nusimaudė, aš pabraidžiau. Apturėjau blogiausią kelionės akimirką, nes sugalvojau basom eiti nuo jūros iki kelio per visą tą akmenų maišalynę. Verta paminėti, kad tuo metu mašinos termometras rodė 40 laipsnių celcijaus, o akmenys buvo kaip žarijos. Bet ką čia mano kojos - padegė ir praeis. Reikia išvažiuot iš to nykaus miestelio. Vedami gps, o ne savo normalia geografine nuovoka, nusukome į gatvelę. Ženklas rodo aklavietę, gpsas rodo kelia. Principe gpsas teisus. Problema, kad vienintelis išsukimas - 90 laipsnių posūkis, kuriame mašina telpa vos vos, o įsukt į jį su tokiu laivu... Mažu mažiausia savižudiška apibraižymo prasme. Bet negi atbulom važiuosi. Išlipau, visaip rodau, sukinėjames mes ten... Milimetrais bet prasukom. Tokia palaima... One small step for... Ai nu žodžiu, važiuojam toliua. Tikslas - Ennoje esantis viešbutis, kuriame, pagal idėją, turėčiau pasilikti ilsėtis prie baseino, o tėvai išvažiuoti apsipirkti į šalia esantį outletą (nes aš nekenčiu apsipirkinėti). Nuvykome į viešbutį. Kažkaip keista, veselės vyksta (trečiadienį), čia kaip ir viskas gražu. Administratorius nepasako ne žodžiu angliškai ir su mumis kalba itališkai. Nu okey. Kartu su raktu duoda televizoriaus pultelį. Nu okey. Nuveda į namelį kažkur subinavoj. Nu okey. Atidaro kambario duris, o ten skylė ir smirda. Nu nelabai okey. Sako, kad nėra piscinos (baseino) - nu su viskuo galiu taikytis, bet čia jau virš visko!! Baseino nėra tokioj skylėj?!?! Ne ne, ne dėl baseino, bet šiaip, nes skylė, susikrovėm daiktus atgal į mašiną ir nešėm kudašių. Kitos rezervacijos neturim, gal rasim. Gal. Nuvarėm į outletą, radau wifi, palaima, viešbutis yra. Tame pačiame mieste, kurį lankėme antrą dieną - Fontane Bianche, su tobulu paplūdimiu. Sėdžiu sau ramus outlete, kvasinu alų, deginuos... Kad visad taip, kai lauki, kol kiti apsipirks...
Atvykę į Fontane Bianche nuėjome į kavinę, kurioje jau buvome pietavę. Iš jūros pūtė didelis vėjas, kavinėje be mūsų sėdėjo staliukas lietuvių ir pora vietinių. Bet čia buvo ne šiaip sau vakarienė. Iš pradžių atgavome rankšluostį, kurį palikome čia prieš 5 dienas. Vėliau juoko akimirka, kuomet mus bandė aptarnauti naujokas. Tiksliau atnešė mums vandens, kurį reikėjo atidaryti atidarytuvu. Vargo jaunuolis, nei taip, nei anaip... Nu niekaip nesugeba atidaryti. Jau žadėjau siūlytis į pagalbą, bet po minutės vargo jis nuėjo paprašyti pagalvos pas savo kolegą, kuris be jokio vargo atidarė butelį. Vėliau tas pats naujokas vargo su maisto liftu (dviejų aukštų kavinė). Vaizdas priminė klasikines komedijas, kuomet biški pažiūri, uždaro, tada lėtai praveria, vėl greit uždaro.. Ir taip kokią minutę. Gera juoko dozė vakarui.

Last day 8

Nežinau, gal simboliška, gal tik taip, bet paskutinė naktis - blogiausia. Teko miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte. Kiekvienas judesys - girgždėjimas. Visą naktį troškino, o nusileidimas tamsoje prilygtų savižudybei. Atsikėlus savijauta kaip gėrus visą parą prieš. Visas pasaulis atrodė pilkas. Nieko keisto, pirma diena kaip viskas apsiniaukę. Nuėjus prie jūros ir vanduo nebe toks skaidrus. Tik nesugalvoju, ar dėl mano savijautos ar dėl didelių bangų. Tačiau atmetus tai, paskutinė kelionės dieną padariau tai, apie ką svajojau visą laiką planuojant kelionę ir joje būnant - įvykdyti „Martyno dvikovę“ - pabėgioti prie jūros ant smėlio ir paplaukioti. Nors distancija pasigirti negaliu, tačiau tai prašviesino mano dieną. Vanduo tapo skaidresnis, o ir saulė pradėjo muštis pro debesis. Bet laikas atsisveikinti su Sicilija. Pajudėjome oro uosto link. Planuose - užsukti papietauti į Italijos šokolado sostinę - Modiką. Įvažiavus patekome į kamštį. Blaškemės po miestą ir vistiek neradom kur pavalgyt. Nusispjovėme, išvažiavome į miestą šalia orouosto - Comiso. Turėjome vilties, kad ten rasime kur pavalgyti. Nuvykę iki Comiso centro vėl pasimetėme, vėl blaškemes ir vėl praradom viltį pavalgyti, kol sustojome kažkokioje bandelinėje, o joje mums pasakė, kad už 50 metrų yra restoranas. Paskutiniai patiekalai Sicilijoje, paskutinis skanus vynas (kurį galima nusipirkti ir Lietuvoje, bet čia vistiek skaniau) ir paskutinės akimirkos šioje saloje. Sėdžiu dabar oro uoste, dydžiui prilygstančiam Palangos ir mano širdį apėmė dvejopi jausmai - lyg ir norisi dar, nežavi tie šalčiai Lietuvoj, bet iš kitos pusės, šalta ar karšta, bet namuos geriausia. Ačiū Sicilijai, kad taip karštai (tikrąja ta žodžiu prasme) mus priėmė, ir ačiū tėvams, už tikriausiai paskutinę tokią kelionę trise. Buvo verta... ;)

Finito.